Hobis ir darbas, ar įmanoma suderinti?

Stovyklavimas gamtoje ir žvejyba tau – ne tik laisvalaikis, bet ir darbas. Kaip tavo gyvenime atsirado minėtieji pomėgiai ir kaip jie virto darbu?

Žvejoti pradėjau anksti. Jau nuo penkerių metų su tėveliu važiuodavau žvejoti. Mano nuomone, žvejyba – glaudžiai susijusi su stovyklavimu, nes išvykus žvejoti ilgesniam laikui – parai, dviem, trims, kartais dar ilgiau – tenka įsikuri ant kranto. Taip atsiranda poreikis domėtis ne tik žvejybą, bet ir stovyklavimą palengvinančiomis taktikomis ir įranga. Galiausiai, kai tai darai pakankamai dažnai, daug domiesi, lankaisi įvairiose parodose, tai virsta darbu. Sukaupta patirtis ir įgytos žinios padėjo formuoti turizmo ir žvejybos asortimentus įvairioms įmonėms, svetainėms, o šiandien ir Metausta parduotuvių tinklui.

Gyvendami Lietuvoje turime galimybę džiaugtis keturiais skirtingais metų laikais. Ar skiriasi stovyklavimas priklausomai nuo metų laiko ir stovyklavimo tipo?

Be abejonės. Žiemą, turbūt, tikrai nestovyklausi ten, kur stovyklauji vasarą, be to, naudosi skirtingą įrangą. Stovyklauti galima skirtingose vietose – kažkur giliai miške, kur nėra nei vieno žmogaus, arba, atvirkščiai, žmonių pamėgtose, žinomose stovyklavietėse, kurios labiau pritaikytos šiai veiklai. Taip pat žygio metu galima įsikurti laikiną stovyklavietę. Aišku, stovyklaujant žygio metu, reikalinga visai kitokia įranga – orientuota į laisvą judėjimą, kompaktiška ir lengva, dažniausiai skirta vienam asmeniui. Sėsliam, vasariniam, stovyklavimui dažniausiai pasirenkama vieta ant ežero kranto, kur galima ne tik stovyklauti, bet ir žvejoti, maudytis ar kitaip leisti laiką.

Keliaujant į gamtą svarbu pasirūpinti ne tik tinkama įranga, bet ir išsirinkti patogią stovyklavietę. Kas tau labiau patinka: ieškoti naujų stovyklavimo vietų ar keliauti į jau pamėgtas?

Žinoma, visada įdomiau ieškoti naujų vietų, nes išbandytose tu žinai, ko tikėtis, o naujose vietose tavęs laukia netikėtumai. Mano stovyklavietės orientuotos į žvejybą – jos yra ant kranto ir turi patogų privažiavimą, todėl nereikia labai toli neštis savo ekipuotės, kurios būna nemažai. Naujų stovyklaviečių paieškos yra įdomios tuo, kad gali atrasti tokių vietų, kuriose šalimais nebus kitų stovyklautojų ir niekas netrukdys žvejoti. Man patinka ramybė, todėl aš ir ieškau tokių vietų, kuriose galima ramiai pabūti. Žinoma, norint atrasti atokią vietą, tenka leistis ir nuo stataus šlaito, ir brautis per tankmes, todėl daugeliui kitų stovyklautojų tokios vietos gali pasirodyti atgrasios.

Interjero dizainerių dažnai klausiama, kaip įsirengti svajonių namus, o patyrusio stovyklautojo smalsu paklausti, kaip turėtų atrodyti tobula stovyklavietė?

Tobula stovyklavietė turėtų būti pakankamai atvira, kad būtų galima pasistatyti palapinę. Visgi, jei norisi įsirengti įdomesnę nakvynės vietą, pavyzdžiui, pasikabinti hamaką, stovyklavietėje turėtų augti keletas medžių. Dar geriau būtų, jei šalimais augtų miškelis, nes plyname lauke nebus galimybės pasislėpti nuo saulės ir kuo kūrenti laužą. Idealu, jei šalia stovyklavietės dar būtų upelis ar kitas vandens telkinys, pavyzdžiui, ežeras, iš kurio būtų galima pasisemti vandens. Tobula stovyklavietė taip pat neturėtų būti draustinyje ar kitoje saugomoje teritorijoje, nes jose ribojama stovyklavimo veikla – ten negalima statyti palapinių, kurti laužo, privažiuoti arti vandens ar statyti transporto priemonių ant miško paklotės.

Žinau, kad tikri žvejai nelinkę išduoti geriausių žvejybos vietų, tačiau gal atskleisi, kur yra mėgstamiausia tavo stovyklavietė?

Žinoma, kad ne. Stovyklaudamas ieškau ramybės, o ne kolegų, atvažiavusių į gamtą pasiklausyti muzikos visu garsu (tai gana dažnas atvejis, ypač stovyklaujant prie lengviau pasiekiamų vandens telkinių). Taip pat nenoriu iš niekieno atimti galimybės patirti atradimo džiaugsmą. Be to, kiekvienas esame skirtingi. Man patogi ir tinkama vieta stovyklauti ir žvejoti, kitam gali pasirodyti visiškai nepriimtina.

Per ilgametę stovyklavimo patirtį, turbūt, sukaupei ne tik naudingos patirties, bet ir prisiminimų. Papasakok apie įsimintiniausią savo išvyką?

Turbūt, pati įsimintiniausia išvyka buvo per praėjusias Jonines, kai, važiuojant į priekį, švietė saulė, o pasiekus pusiaukelę dangus ėmė maišytis su žeme – ant kelio skriejo šiukšliadėžės ir virto medžiai. Stebint šią orų permainą, galvoje ėmė kirbėti mintis, kad ateinančias dvi naktis reikės miegoti palapinėje. Atvažiavę į stovyklavietę pamatėme, kad joje pilna išvirtusių medžių, kurie kabo ant kitų medžių šakų. Todėl, visų pirma, nusprendėme nupjauti šiuos medžius, kad jie nenukristų mums ant galvų. Tai padarę, pasistatėme palapines ir tikėjomės, kad pavyks saugiai praleisti laiką. Nors ši iškyla buvo smagi, o laikas greitai prabėgo, tačiau buvo ir baisu, nes vėjas ir lietus taip ir nenurimo.

Išgirdusi tavo pasakojimą apie įsimintiniausią iškylą, pagalvojau, kad blogas oras gali apsunkinti stovyklavimą. Ką daryti, kad stovyklavimas neapkarstų?

Manau, kad nėra blogo oro, tik netinkamas pasiruošimas. Kalbant apie žvejybą, dažnai sakoma, kad bloga apranga gali sugadinti šį laisvalaikį, tačiau ir stovyklaujant minėtoji taisyklė galioja. Tiek stovyklaujantiems sėsliai, tiek žvejojantiems rekomenduoju softshell¹ tipo aprangą, kuri apsaugo ir nuo vėjo, ir nuo lietaus. Prastesniu oru atsisakyčiau palapinės, pasiimčiau užuovėją, o po ja pasikabinčiau hamaką. Pasirinkus tokį stovyklavimo būdą, daug lengviau susirinkti daiktus, nes nereikia išrinkti ir išdžiovinti palapinės. Be to, daugelis po stovyklavimo netgi neturi erdvės, kur išdžiovinti palapinę, todėl hamakas su užuovėja yra patogus pasirinkimas stovyklaujant ne tik blogu oru. Nors daugelis stovyklautojų nesiryžta važiuoti į gamtą, esant blogam orui, visgi rekomenduočiau su savimi turėti įrangą, skirtą įvairiems scenarijams, nes niekada nežinai, kada oras pasikeis į blogąją pusę. Taip pat po kiekvienos stovyklavimo sesijos siūlyčiau pasirūpinti savo įranga, kad kitą kartą būtų patogu ja naudotis.

1 Softshell – praktiškas, vėjui atsparus audinys, kuris yra tradicinių trisluoksnių lauko drabužių (hardshell) ⎯ termoaktyviųjų drabužių, striukių su membrana ir flisinio audinio džemperių ar megztinių ⎯ alternatyva.

Prasitarei, kad stovyklaujant ir žvejojant iššūkių netrūksta. Ar yra daiktas, kurio gailėjaisi neturįs su savimi netikėtose situacijose?

Tikrai taip. Kartą žūklės metu teko remontuoti irklo įvorę. Tada labiausiai trūko daugiafunkcio šveicarų kariuomenės peiliuko, kurį buvau palikęs mašinoje. Bandydamas suktis iš padėties, medvarščius prisukau peiliu, deja, šis įrankis nėra tam skirtas, todėl peilio geležtės galiukas nulūžo. Daugiafunkcis peiliukas tikrai būtų pagelbėjęs šioje situacijoje, nes turi visko, ko reikia, norint sutaisyti irklo įvorę. Priklausomai nuo jo komplektacijos ir kainos, jame gali būti ir žirklutės, ir replės, ir peilis, ir kamščiatraukis, ir pincetas, netgi ir maži pjūkliukai, todėl šis peiliukas gali praversti visais gyvenimo atvejais, ne tik taisant įvorę.

Kai kure žmonės nesiryžta stovyklauti ne tik dėl blogo oro, bet ir vabzdžių. Ar yra būdų arba priemonių, padedančių mėgautis stovyklavimu be baimės?

Vabzdžių visą laiką buvo ir bus, nesvarbu, kur jūs keliausite. Tiesa, yra specialių priemonių, kurios gali padėti juos atbaidyti. Pirmiausia, rekomenduočiau stovyklauti palankesniu laikotarpiu (iki gegužės galo), kai mašalų, ypač uodų, yra mažiau. Birželį prasideda uodų ritimasis, todėl nuo to laiko reikia būti pasiruošusiam. Viena efektyviausių priemonių kovoti su vabzdžiais – purškiamas repelentas Ben‘s. Tiesa, jei turite jautresnę odą, ši priemonė gali sukelti perštėjimą. Tokiu atveju, geriausias sprendimas – amerikiečių Thermacell įrenginys, kuris, kaitindamas repelentų plokšteles, išskiria kvapą, atbaidantį uodus net dešimties kvadratinių metrų atstumu. Visgi, minėtasis įrenginys padeda atbaidyti tik uodus. Nuo kitų mašalų padės apsiginti tik purškiami repelentai.

Dar ir šiandien visuomenė linkusi manyti, kad stovyklavimas = diskomfortui. Ar sutinki su šia nuomone? Gal galėtum parekomenduoti kelis daiktus arba prietaisus, kurie suteiktų stovyklautojams daugiau komforto?

Mano nuomone, tai yra ir tiesa, ir netiesa. Merginos įprastai yra lepesnės, todėl stovyklaudamos dažniau jaučia diskomfortą. Mano antra pusė taip pat nėra linkusi ilgai stovyklauti, nes jai norisi ir patogiai išsimiegoti, ir nusiprausti. Tiesa, trumpalaikius sprendimus, suteikiančius daugiau komforto, galima rasti. Vienas iš tokių sprendimų – pakabinamas saulės dušas, turintis žarnelę su dušo galvutę primenančiu įrenginiu, leidžiančiu dozuoti vandenį. Siekiant susikurti dar didesnį komfortą, svarbu pasirūpinti tinkamu kilimėliu – pripučiamu arba pagamintu iš EVA medžiagos. Nors pripučiami kilimėliai yra patogesni už EVA kilimėlius, tačiau jie yra didesnių matmenų, todėl juos sunkiau transportuoti. Norint visiško komforto, siūlau įsigyti karpių žūklės entuziastų naudojamus gultus, kuriuos ir man pačiam teko išbandyti. Nors šie gultai yra nepigūs, tačiau patogumas viską atperka.

Šiek tiek nutolkime nuo stovyklavimo ir pakalbėkime apie žvejybą. Sakoma, kad yra du žvejų tipai: mėgstantys žvejoti pavieniui arba kompanijoje. Kaip pačiam smagiau žvejoti: vienam ar su draugais?

Smagiau yra dviese, ypač, jei žvejybos sesija trunka ilgesnį laiką. Žvejodamas su draugu gali išbandyti daugiau įvairesnių taktikų, pasidalinti įranga ir naujienomis. Be to, taip lengviau atrasti sėkmingą kombinaciją, kuri leis ne tik gerai praleisti laiką, bet ir pagauti žuvies.

Turbūt sutiksi, kad meškerė – vienas esminių žvejo atributų. Ar prisimeni savo pirmąją meškerę? Kokia ji buvo?

Mano pirmoji meškerė buvo bambukinė, su didele inercine rite, dviejų dalių. Pamenu, kad su šia meškere teko atsisveikinti, kai, užkabinęs padangą, ją sulaužiau. Nuo to laiko meškerės labai patobulėjo, ir jau kokius 20 metų nieko panašaus neteko laikyti rankoje.

Nors meškerė – pagrindinis žvejybos atributas, visgi, kokie dar prietaisai gali padėti pagauti didžiausią gyvenimo laimikį?

Faktas, kad sėkmę lemia ne tik daiktai. Svarbus ir pats sėkmės faktorius – būti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Žinoma, yra ir įrenginių, palengvinančių žvejybą. Vienas naudingiausių žvejybos įrenginių, kurį ir pats naudoju, ir drąsiai rekomenduoju kitiems – echolotas (išmanusis sonaras). Pritvirtinus prie meškerės Deeper išmanųjį sonarą, galima stebėti, kas dedasi po vandeniu – matyti dugno reljefą ir žuvų buvimo vietą. Taip atradus tikslinę vietą ir tinkamą masalų kombinaciją, didesnė tikimybė pagauti laimikį.

Daugelis žvejoja vedami azarto sugauti kuo didesnį laimikį, o kokia tavo didžiausia pagauta žuvis?

Mano didžiausias laimikis – 27 kilogramų, 169 centimetrų šamas, sugautas Nemune.

Jei pagautum auksinę žuvelę, ko jos paprašytum?

Manau, kad tai būtų asmeninis noras. Tiesa, esu pagavęs auksinę žuvelę, tiksliau, ešerį mutantą, kurio spalvos pigmentai buvo išblukę. Įprastai ešeriai būna žali su dryžiais, o šis buvo oranžinis, todėl priminė auksinę žuvelę.

Baigiant šį pokalbį, smalsu paklausti, ar yra nutikę kuriozų, kuriuos smagu prisiminti?

Kuriozų nutinka nuolat. Būna, išvažiuoji, pasiimi valtį, o irklus pamiršti. Būna ir taip, kad pasiimi meškerę, bet palieki masalą. Žinoma, tai supranti tik tada, kai esi ant kranto ir išsikrauni daiktus. Tada tenka važiuoti atgal į miestą nusipirkti, ko trūksta. Būna atvejų, kai pamiršti atsinaujinti, o kartais ir parsisiųsti žvejybos leidimą. Kartą, atvykus tikrinantiems asmenims, buvau užtikrintas, nes turėjau leidimą, tačiau šis leidimas galiojo tik su respublikiniu leidimu, kurio galiojimo laikas, deja, bet buvo pasibaigęs. Laimei, tikrinantys asmenys gali matyti leidimų istoriją, todėl pamatę, kad kiekvienais metais perku leidimus, geranoriškai paprotino ir neišrašė nei įspėjimo, nei baudos.